2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus darbuotojai dr. Ona Auškalnienė, dr. Gražina Kadžienė, Birutė Jomantaitė ir Sigitas Bernikas dalyvavo Latvijos sostinėje Rygoje vykusiame Integretas audzešanas skola organizuotame seminare apie integruotą Sosnovskio barščio kontrolę.
Ši piktžolė yra paplitusi ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje, dažniausiai pasitaiko ne dirbamuose laukuose (nors aptinkama ir juose), bet palaukėse, pamiškėse, pagrioviuose, prie apleistų sodybų. Tai invazinis augalas, prieš kelis dešimtmečius įvežtas turint tikslą jį auginti laukuose gyvulių pašarui. Auginimas nepasiteisino dėl to, kad pats barščio augalas labai nuodingas – jo sultys saulės šviesoje išskiria tam tikras medžiagas, kurios gali stipriai nudeginti odą. Todėl ir kontroliuoti jį yra ne tik sunku, bet ir pavojinga – žmonės privalo prisidengti atviras kūno vietas, saugoti akis, stengtis neįkvėpti smulkių lašelių.
Latvijos mokslininkai, vykdydami EMPHASIS projektą, atliko Sosnovskio barščio biologijos bei kontrolės tyrimus ir šiame seminare pristatė jų rezultatus.
Visi ligšioliniai mėginimai sustabdyti barščio plitimą nedavė naudos. Kokius svarbiausius momentus seminaro metu nurodė tyrėjai? Kaip ir kitų piktžolių kontrolei, labai svarbu kompleksinis požiūris ir integruotos kontrolės taikymas. Iki šiol manyta, kad vienintelis herbicidas kontroliuoti šiai piktžolei – glifosatas. Kodėl, pasak mokslininkų, jis visai netinka? Šis herbicidas išnaikina visus augalus, ypač vienaskiltes žoles, kurios galėtų konkuruoti su barščiu ir jį stelbti. Įdomu tai, kad vienaskilčių žolių kontrolei (sunaikinimui) užtenka 2–3 l/ha šio herbicido, o barštis išnyksta tik išpurškus 5–6 l/ha. Išnykus kitoms piktžolėms, iš sėklų sudygę barščio augalai neturi konkurencijos ir gali plisti toliau. Šienavimas irgi nėra labai geras būdas siekiant išnaikinti Sosnovskio barštį. Nupjovus jau paaugusį barštį tarsi mulčiu uždengiami kiti augalai, jie negali augti, ir šiai piktžolei plisti susidaro dar palankesnės sąlygos.
Geriausius rezultatus davė augaviečių nupurškimas atrankinio veikimo herbicidais – tada nykstant barščiams plito vienaskiltės žolės.
Yra daug tokių vietovių, kur herbicidų negalima naudoti – tai plotai prie upių, tvenkinių ar kitų vandens šaltinių. Tokiu atveju patartina nukarpyti augalų sėklas, žinoma, žalias, ir jas sukompostuoti, prieš tai supūdžius polietileno maišuose. Tik reikia atsiminti, kad taikant mechaninę kontrolę šių augalų per vienus ar dvejus metus išnaikinti nepavyks – tam reikia bent 10 metų. Labai svarbu, kad kiekvienas jaustų atsakomybę už jo valdose augančius invazinius augalus.
Latvijos tyrėjai pabrėžė, kad tikrinti tas vietas, kur augo Sosnovskio barščiai, reikės ilgai – čia kaip susirgus ir išsigydžius kokią rimtą ligą, būtina stebėti paciento sveikatos būklę.
Seminare pristatytas stendinis pranešimas apie naujo herbicido efektyvumo Sosnovskio barščiui tyrimus, kurio viena iš autorių – dr. Gražina Kadžienė.
