Lietuvos mokslo visuomenei gerai žinomas profesorius habilituotas daktaras Juozas Lazauskas (1931 m. vasario 8 d. Vilkininkuose, Leipalingio valsčius – 2010 m. spalio 11 d.) 2016 m. vasario 8 d. būtų šventęs 85 metų jubiliejų. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas) mokslininkas nusipelnė visam žemės ūkio mokslui.
Nuo studento iki akademiko
Akademikas mokėsi Vilkininkų pradžios mokykloje, Alytaus žemės ūkio mokykloje, 1946 m. įstojo į Vilniaus žemės ūkio technikumą, kurį baigęs 1953 m. toliau mokėsi agronomo profesijos.
J. Lazauskas 1958 m. su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Agronomijos fakultetą.
1963 m. apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją tema „Daugiamečių lubinų biologinės savybės agrotechnikos ir selekcijos įtakoje“, 1971 m. – daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Lubinų auginimas ir panaudojimas Lietuvoje“. 1986 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Nuo 1990 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), 1991–1995 m. – LMA Biologijos, medicinos ir žemės ūkio mokslų skyriaus Žemės ūkio mokslų sekcijos pirmininkas, nuo 1995 m., LMA įkūrus Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrių, paskirtas skyriaus pirmininko pavaduotoju.
Mokslinė veikla Vokės filiale
J. Lazauskas savo gyvenimą su mokslu susiejo labai anksti. Dar studijuodamas aktyviai dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje. Jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale, kuriame vykdyta pagrindinė mokslinė veikla.
1958–2001 m. agronomas Vokės filiale perėjo visus mokslo darbuotojo kelio etapus – nuo jaunesniojo mokslo darbuotojo (1958–1959 m.), vyresniojo mokslo darbuotojo (1959–1960 m.), Selekcijos skyriaus vedėjo (1961–1965 m.), direktoriaus pavaduotojo (1965 m.) iki direktoriaus (1965–1998 m). Juozas Lazauskas net 33 metus vadovavo Vokės filialui. Nepaisant daug laiko reikalaujančio administracinio darbo, Profesorius buvo ir tyrėjas, vadovavo mokslinių tyrimų darbams, temoms ir programoms.
Labai daug dėmesio jis skyrė jauniesiems mokslininkams ne tik Lietuvos žemdirbystės institute (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas), bet ir Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas) bei kitose mokslo ir studijų institucijose. Viename iš Lietuvos žemdirbystės instituto padalinių Vokės filiale net 7 mokslininkai apgynė habilitacinius darbus. Akademikui vadovaujant apginta 17 daktaro disertacijų, dalyvavo habilitacinių darbų ir doktorantūros studijų komitetų darbe.
Profesoriaus darbai ir nuopelnai
Už nuopelnus Lietuvos žemės ūkio mokslui 1981 m. Juozui Lazauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, už pedagoginę veiklą ir mokslininkų rengimą 1986 m. – profesoriaus vardas.
Paminėtinas ir svarus mokslininko indėlis į Lietuvos mokslo tarybos veiklą (atstovavo agrariniams mokslams) (1993 m.–1999 m.). Taip pat jis dirbo Lietuvos valstybiniame mokslo ir studijų fonde.
Kaip agronomo ir mokslininko veikla labiausiai buvo susijusi su Pietryčių Lietuvos nederlingos žemės problemomis, lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemių naudojimo, augalų parinkimo, mokslo žinių pritaikymo ir technologijų plėtojimo klausimais.
Juozas Lazauskas prisidėjo prie selekcijos mokslo vystymo. Jis yra 10 augalų veislių bendraautoris: seradėlių ‘Neris’, esparcetų ‘Žilvinai’, ‘Meduviai’, bulvių ‘Aistės’, lubinų ‘Augiai’, ‘Trakiai’, ‘Vilčiai’ ir kt. Lietuvos mokslo institucijose yra kaupiamas įvairių kultūrinių augalų genofondas. Įkuriant šį genofondą bei plėtojant jo veiklą svarus indėlis tenka J. Lazauskui.
Profesoriaus iniciatyva nuo 1994 m. pradėtas leisti LMA mokslinį žurnalą „Žemės ūkio mokslai“, jis buvo šio žurnalo vyriausiasis redaktorius, redakcinės kolegijos pirmininkas (iki 2007 m.), vėliau – narys. J. Lazauskas prisidėjo ne tik prie mokslinio žurnalo, bet ir prie ,,Žemės ūkio enciklopedijos“ rengimo.
Mokslininko kelias pažymėtas agronomijos mokslo raidai reikšmingų publikacijų gausa. Iš viso jis vienas ar su bendraautoriais yra išleidęs 13 knygų ir parašęs per 500 mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių, brošiūrų. Dauguma jo leidinių skirta augalininkystės, selekcijos bei sėklininkystės klausimams.
Reikšmingiausi leidiniai: Lubinai. Vilnius: Mintis, 1970. 184 p. Silosinės kultūros (bendr. K. Bėčius). Vilnius: Mintis, 1973. 184 p. Agrotechnika lengvose dirvose. Vilnius: Mokslas, 1976. 238 p. Augalininkystė Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1987. 258 p. Žemdirbystė ir gamtosauga. Vilnius: Mokslas, 1988 m. 126 p. Agronomo sėklininko žinynas. Vilnius: Mokslas, 1991. 258 p. Lauko augalų selekcija Lietuvoje (bendr. R. Dapkus). Vilnius: Mokslas, 1992. 250 p. Lauko augalų sėklininkystė (bendr. R. Dapkus). Vilnius: Baltic ECO, 1995. 395 p. Bulvės (bendr. O. Simanavičienė). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. 142 p. Augalininkystė Lietuvoje 1895–1990 m. Dotnuva-Akademija, 1998. 388 p. Žemdirbystė lengvose dirvose. Akademija, 2000. 218 p. Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas (bendr. Almantas Ražukas). 2000. 58 p. Bulvininkystė Lietuvoje 1900–2000 m. (bendr. Almantas Ražukas). Vilnius, 2001. 156 p.
